Nuo flas [2008-03-19 17:57:43]
katik buvau tavo saite dar , tikrai nepasakyciau kad lievas ,jis visai geras . o ko tavo saitui truksta nepatarsiu . kas kuria saita tas ir kuria savo nuoziura , kikvienas turi sav o skoni .

Seniausias pasaulio stebuklas - Egipto piramidės, arba Egipto faraonų kapavietės. Beje, iki 1889 m. tai buvo aukščiausi statiniai Žemėje (vėliau jas pralenkė Eifelio bokštas). Egipto piramidės buvo statomos vadinamosios Senosios karalystės (2580 - 2180 m.pr.m.e., sostinė Memfis) laikotarpiu.
Piramidės - milžiniški akmeniniai laidojimo statiniai. Jose būdavo: koridoriais sujungti faraono ir valdovės kapai, netikras kapas plėšikams apgauti ir kelios vėdinimo angos.
Stebuklų geografija gan siaura. Į visus miestus išskyrus Babiloną, kuriuose buvo stebuklai, galima buvo patekti plaukiant Viduržemio jūra. Senovės graikų keliautojas to meto transportu visą septynetą galėjo apžiūrėti per keletą mėnesių.
Mastaba (arab. mastaba - akmeninis suolas), antžeminis ar požeminis stačiakampio gretasienio formos sen. egiptiečių laidojimo statinys. Imhotepas pastatė šešių pakopų, kiek žemesnę nei 70 m aukščio laiptinę piramidę. Prie piramidės Imhotepas pastatė šventyklą su savo paties statula.

Mahomedas Honeimas, egiptiečių mokslininkas, Sakaroje atrado kiek aukštesnę nei 70 m septynių pakopų piramidę. Ji įdomi tuo, kad nebuvo baigta statyti ir niekas niekada joje nebuvo palaidotas. Manoma, kad ji buvo statoma faraonui Sechemchetui. Iš daugelio Abusiro ir Dašuro piramidžių telikę griuvėsiai. Abu Ruašo piramidė yra taip sugriauta, kad iš viršaus galima įžiūrėti laidojimo kamerą, kurią kadaise slėpė daugelį tūkstančių tonų sveriantys akmenys. Hauvaros piramidė ir Ilahuno piramidė, pastatyta iš nedegtų plytų ant uolos, yra labai nukentėjusios nuo meteorologinių sąlygų.
Visiškai kitaip atsitiko su Gizos piramidėmis. Gizos vietovėje yra trys didelės piramidės, pastatytos IV-osios dinastijos (2723 - 2563 m.pr.m.e.) faraonų - Cheopso, Chefreno ir Mikerino. Prie jų yra ir mistinė statula - Sfinksas, būtybė su liūto kūnu ir žmogaus galva. Manoma. kad ta galva - Chefreno portretas. Aukščiausia piramidė - Cheopso. Jos aukštis buvo ~147 m, bet vėliau nugriuvo piramidės viršūnė, padarydama 10 kv. m aikštelę. Dabar jos aukštis - 137m, kraštinės ilgis - 233 m. Piramidė pastatyta iš 2 300 000 kalkakmenio blokų, sveriančių daugiau kaip 2 t kiekvienas; jos tūris 2 521 000 kub. m, o papėdės plotas 54 300 kv. m. Piramidės briaunos atsuktos tiksliai į keturias pasaulio šalis. Tai pirmas pastebėjo Herodotas. Herodotas (484 - 430 m.pr.m.e.), Likso sūnus, Halikarnasietis. Graikų istorikas, istorijos tėvas. Keliavo po Egiptą, Mesopotamiją ir skitų kraštą. Jo manymu, Cheopso piramidė buvo statoma 20 metų. Vienu metu ją statė 100 000 vergų; kas tris mėnesius kiekviena pamaina buvo pakeičiama nauja. Sunku pasakyti, kelių šimtų tūkstančių žmonių gyvybes "surijo" šie "monstrai".
Kalkakmenio blokai būdavo atskeliami naudojant tik kūjus ir pleištus skaldyklose abipus Nilo, tempiami lynais ir plukdenami valtimis, galiausiai užkeliami ant piramidės nuožulnia plokštuma. Sukrauta piramidė nuo viršaus žemyn būdavo išklojama poliruoto granito plokštėmis.
Mažesnė 8 m, bet ne taip apgriuvusi yra Chefreno piramidė. Mikerino piramidė dar mažesnė, o kitų piramidžių (žemesnių nei 20 m aukščio, beveik sugriuvusių) yra apie septyniasdešimt. Šias piramides ir ypač Sfinksą niokojo arabai, bet visko sugriauti nepajėgė. Galiausiai vienas XIII a. arabų rašytojas pasakė: "Viskas žemėje bijo laiko, o laikas bijo piramidžių".
Sacharos piramidė
Seniausia piramidė Egipte - Džosero arba kitaip dar Sacharos. Pastatyta Sacharoje antrajam trečiosios dinastijos karaliui Džoseriui. Ją suprojektavo karaliaus architektas Imothepas, taip įtakodamas tolesnę Egipto architektūrą ir pradėdamas piramidžių erą. Iki tol karaliai buvo laidojami mastabose.

Dabar išlikusi tik piramidė, o anksčiau, piramidė sudarė tik dalį visų pastatų komplekso. Tai buvo 15ha plotas su šventyklomis, laiptais , terasomis, koplyčiomis, statulomis, apjuostas kalkakmenio siena. Pietiniame kape ir piramidėje buvo įrengti įspūdingi, sudėtingos struktūros koridoriai su salėmis ir kameromis. Karalių laidojimo vieta piramidės vėl tapo po kelių šimtmečių, kai Nubijos karaliai pasistatė savo Nekropolį. Šios piramidės buvo paskutinės piramidės, pastatytos prie Nilo, praėjus 30 amžių po Sacharos. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad Nubijos piramidės buvo vieta faraonams laidoti, vidinės jų sienos išpieštos scenomis iš pomirtinio gyvenimo, vaizduojančios princesės mumijas. (Egiptologai manė, kad piramidės buvo statomos faraonams laidoti, tačiau faraonų mumijų Egiptiečių piramidėse rasta labai nedaug, galbūt dėl kapų vagių.) Abejonių dėl Sudano/Nubijos piramidžių, kaip laidojimo vietų nebeliko.

Lenktoji piramidė
Į pietus nuo Džoserio - Lenktoji piramidė . Pastatyta maždaug 50m. po Džoserio piramidės Sacharoje (paveiksliuke). Pirmoji piramidė lygiais šonais pastatyta maždaug prieš 4600m., tačiau sugriuvo, dar įkurtuvių nesulaukus! Matyt architektas bus kažką ne taip apskaičiavęs! 146x146m. ploto ir 18m. aukščio, išliko tik pavadinimas - Medumo piramidė.

Raudonoji piramidė
Taip atsirado Pirmoji tikroji Raudonoji piramidė, 2/3 Khufu piramidės aukščio. Pir. forma tapo tokia populiari, kad per ateinančius 1000m. buvo pristatyti daugiau nei 1000 tokių piramidžių, tačiau jos smarkiai nukentėjo nuo vėjo ir vagių bet iki šiol dykumoje galima pamatyti jų liekanas.

Piramidės Gizos plynaukštėje Egipte
Gizos piramidės suformuoja trijų faraonų (Khufu (gr.Cheopso), Khafre (Chephren) ir Menkure (Mycerinus)) laidojimo kompleksų dalį .Tai ketvirtosios dinastijos Senosios Egipto karalystės atstovai-karaliai. Ketvirtosios dinastijos valdymo laikotarpiu Giza buvo karališkasis tuometinės sostinės (Memfio) nekropolis. Gizos piramidės sudarė dalį faraonų laidojimo komplekso, prie jų buvo šventyklos ir karališkosios šeimos, žinių kapai.

Pirmoji, didžiausia piramidė, Khufu arba Cheopsas, šalia Cheopso piramidės yra trys mažosios piramidės, sakoma, kad čia palaidotos jo žmonos. Toliau už jos savo piramidę buvo pasistatęs jo įpėdinis Džedefras, tačiau ji neišliko. Ją sugriovė jo brolis Khafre (Chefrenas) , sunaudojęs akmenis savo piramidei, kuri yra kiek piečiau nuo tėvo piramidės ir nors gerokai žemesnė, pastatyta ant kalniuko ji vizualiai sudaro vaizdą, lyg plokštikalnėje būtų aukščiausia.

Į pietus nuo Khafre (Chefreno) , įsikūrė Cheopso anūkas Menkaura (Mikerinas). Kiekviena piramidė sujungta su atminimo šventykla. Prie Chefreno piramidės atminimo šventyklos stovi Sfinksas, manoma, kad ir po juo yra šventykla..
Žodis piramidė buvo kilęs iš graikų kalbos “piramis” o šis iš “pir” (“ugnis”) , egiptiečiai šiuos statinius žymėjo trikampiu, stačiakampiu, lotoso butonu, pelėda ir akimi. Kad piramidė skirta laidojimui bandė įtikinti Herodotas. Naujausiais laikais paplito teorija, kad piramidės yra stiprūs energijos generatoriai. Nobelio premijos laureatas Luisas Alvaresas 1965m. paskelbė, jog Khafre (Chefreno) piramidę supa galingas magnetinis laukas. Teisūs ir tie, kurie piramidės ženklus “M” + “R” (Pelėda + akis), “mer” vietas šifruoja “vieta iš kur kylama”. Vieni remiantis tuo cituoja seną papirusą Kaire: “Dangus ištiesė savo spindulius, kad tu (faraonas) jais galėtumei pasikelti į dangų, kur RA akis”, kitas vertimas “Dangus ištiesė Ra akies spindulį, kad tu (faraonas) juo galėtumei pasikelti”. Antrojo vertimo šalininkai dar priduria, kad Didžiosios piramidės pasvirimo kampas toks, kaip ir toje vietovėje krintančių saulės spindulių. Kiti posakį ”vieta , iš kur kylama” šifruoja kitaip (Oriono teorija). Saulės teorija nedaug kas betiki. Piramidžių statymo technika kol kas diskutuotinas dalykas, dažniausiai klystama manant, jog piramides statė vergai, mokslas jau seniai įrodė, kad jas statė egiptiečiai, savo valia ir niekieno neverčiami. Kitas diskutuotinas dalykas - ar tikrai Gizos piramidės buvo tik faraonų laidojimo vieta? Gizos piramidėse nerasta nei viena senosios karalystės valdovų mumija. Kaip ir nerasti Senosios karalystės rūmai, kurie privalėjo ten būti .

Daug paslapčių Didžiosios ir kt. piramidžių vidiniame išplanavime, bei tame, kaip jos orientuotos žemėje. Yra dvi pagrindinės teorijos kaip Egiptiečiai sugebėjo orientuoti piramidžių šonus tiksliai į rytus, vakarus, pietus ir šiaurę, Pirmoji teorija - buvo orientuotasi į saulę. Antroji, labiau įtikėtina, nes ja naudojantis galiam gauti tikslesnius rezultatus - į žvaigždes.

Elgesio kultūros testas
Na čia norėčiau pateikti kelis klausimus... Atsakykite i juos ir pasižiuresime ar mokate algtis ar ne .
1. Susitinka vyras ir moteris. Ju amžius vienodas. Kuris pirmiau turi paduoti ranka?
2. Kaip reikia elgtis jei šalia jusu nusiciaudejo žmogus?
3. Kuo skiriasi smokingas nuo frako? Kokiu paros metu devimas smokingas?
4. Kuo skirasi furšetas nuo banketo?
5. Kaip reikia krapštyti dantis prie stalo?
6. Kaip reikia sudeti stalo irankius po valgio? Trumpam išejus , bet jei jus dar noresite jais naudotis?
7. Jus turite pristatyti savo drauga mokytojui. Kaip tai reikia daryti?
8. Parašykite pakvietima klases aukletojai i vakareli.
9. Kas turi lipti pirmas laiptais vyras ar moteris? I apacia? I viršu?
10. Jus su savo partneriu teatre. Kaip turi elgtis vyras ir moteris?
11. Kaip iveikti scenos baime?
12. Kokiu dovanu niekada nevyniojame?
13. Kur vestuvių metu turi sedeti garbingiausias svecias?
14. Kokios spalvos suknele nedera renktis jaunosios draugei?
15. Kaip reikia laikyti rankas sakant viešaja kalba?


__________________________________
Atsakymai

1. Reikia sveikintis pirmąjam tam, kuris užima aukštesnes pareigas ....
2. Nekreipti į tai dėmesio. Jei kažką pasakysite, pasirodysite nemandagus. Jūs jį sugėdinsite arba išblaškysite aplinkinius.
3. Frakas turi dvigubus atlapus ir turi gale "uodegą". Smokingas dėvimas vakarinių arba naktinių pokylių metu.
4. Furšetas - Švediškas stalas, valgoma atsistojus, dažniausia vyksta dieną. Banketas-emažas balius :), valgoma atsisėdus, vyksta vakarais....
5. Jei yra butinybė, kaip imanoma greičiau, ir patartina prisidengti ranka.
6. Jei visiškai nebevalgysite, įrankius sudėkite vieną ant kito. Jei dar valgysite, sukryžiuokite.
7. Pirma paklausti mokytojo ar jis nori susipažinti. Tada atsivesti draugą ir jį pristatyti. Mokytojas turėtų paduoti ranką...
8. Pradžioje turi būti nurodoma kas kviečia, kur , koks pokylis ir t.t. Vėliau oficialioji dalis
9. Į viršų turi lipti pima moteris, apačion vyras.
10. Vyras turi eiti pirmas , atsiprašyti esant reikalui, abu žmonės neturi būti nusisukę nugara nei į salę, nei į žiūrvus.
11. Kiekvienas ją įveikia savaip. Geriausia išmokti stovėseną , rankų gestikuliavimą, praktikuoti šiuo tikslu. Merginos turi stovėti vadinamąja balerinos poza, o vyrai paprastai. Kalbant nereikia laikyti rankų kur nors nukišus. Geriausia jomis gestikuliuoti.
12. Knygų, gelių ir kartais laaaabai brangių dovanų.
13. Nuotakai iš kairės jei moteris, iš dešinės jei vyras. Jaunavedžiai neturi sedėti viename gale stalo, kaip dažnai daroma. Jie turi sedėti skirtinguose stalo galuose.
14. Raudonos.
15. Geriausia gestikuliuoti jomis.

Kilmė

Aliaskos malamutų veislės pirmtakai į Šiaurės Ameriką atkeliavo su žmonėmis maždaug prieš 35.000 metų. Tai seniausi Arkties kinkomieji šunys, kurių pusbroliai išsivystė į Rusijos Samojedus, Sibiro haskius ir Grenlandijos Eskimų šunis. Ankstyvieji Beringo sąsiaurio jūreiviai matydavo vietinius žmones (Mahlemuts) naudojant šunis rogių ir valčių traukimui. Išgyventi tokiose sunkiose sąlygose be šių šunų buvo neįmanoma. Kanados indėnai persikėlėlius iš kitos Beringo pusiasalio pusės vadino „eskimais“, t.y. valgančiais žalią mėsą, tačiau patys eskimai vadino save „inuitais“, t.y. žmonėmis. Kultūriniu požiūrių eskimai ryškiai skiriasi nuo kitų Naujojo Pasaulio tautų, ir jų visas gyvenimas buvo glaudžiai susietas su šunimis. Ankstyvosiomis dienomis eskimai daug keliaudavo ekstremaliose Arkties sąlygose. Šunys ir rogės buvo pagrindinė išgyvenimo sąlyga, todėl jie buvo didžiausia vertybė. Eskimų šunys medžiodavo Arkties žinduolius ir gindavo žmones nuo baltųjų lokių. Tai buvo be galo ištvermingi šunys, prisitaikę gyventi prie ypatingai žemų aplinkos temperatūrų Aliaskoje. Tokios sąlygos suformavo unikalias įgimtas savybes turinti ir idealiai prisitaikiusi prie aplinkos šunį, kurį dabar mes vadiname Aliaskos malamutu. 

Seniai seniai, daugiau kaip prieš šimtą metų, Vokietijoje gyveno šunys, kurie saugodavo avių bandas. Jie buvo skirtingi pagal ūgį, ausų padėtį, kailio struktūrą bei spalvą, o vienijo juos keli bendri bruožai - greita reakcija, neapsakomas darbštumas ir paklusnumas.


Kas kažkiek laiko, Vokietijos kinologai bei šunų veisėjai iš tos “margaspalvės aviganių genties” bandydavo sukurti vieną, vokišką aviganių veislę, bet šie bandymai visuomet baigdavosi nesėkme. Kol... 1890 m. jaunas rotmistras Maksas fon Štefanicas irgi nusprendė išbandyti savo jėgas kinologijos srityje, sukurti standartą bei jį atitinkančią veislę - vokiečių aviganį. Štefanicas buvo išsilavinęs žmogus, seniai domėjęsis ir nusimanantis apie aviganius. Labiausiai jo susidomėjimą pažadino šių šunų darbštumas, išsivystęs jau daug šimtų metų tarnaujant žmogui.


1899m. Maksas f. Štefanicas su draugu Arturu Mejeriu aplankė mažą parodą Karlsrujoj. Jie pamatė ten šunį, kuris pranoko visus jų įsivaizdavimus apie tai,koks turėtų būti aviganis. Jis buvo vilko dydžio, gelsvai pilkos spalvos, ramiai stovėjo šalia savo šeimininko ir savo vidine jėga bei spinduliuojančiu pasitikėjimu priminė pirmykštį šunį. Draugai dar nebuvo matę tokio tobulo aviganio šuns. Šuns šeimininkas p. Eizelenas paaiškino, kad šuo , kurio vardas Hektoras f. Linkrshainas, nors ir atvestas į parodą , bet yra darbinis, išskirtinių gabumų turintis patinas ir, nepaisant panašumo i vilką, turi įgimtą polinkį tarnauti žmogui. Fon Štefanicas nusipirko Hektorą, parsivežė į savo veislyną Grafrate ir perkrikštijo jį Horandu fon Grafratu (Horand von Grafrath).

Horand von Grafrath


Tais pačiais 1899 metais Maksas fon Štefanicas kartu su savo draugu Arturu Mejeriu oficialiai įsteigė Vokiečių aviganių savininkų sąjungą (SV) ir tapo pirmuoju jos prezidentu. Į pirmąją vokiečių aviganių veislės knygą pirmasis įrašytas Horando fon Grafrato vardas. Būtent šis šuo tapo pagrindu naujai veislei atsirasti - veislei, kuri per fantastiškai trumpą laiką užkariavo visą pasaulį ir iki šiol stebina kinologus tokia žaibiška sėkme. Gal būt šios sėkmės priežastį mes galime rasti “veislės tėvo” - Makso fon Štefanico - žodžiuose apie Horanda fon Grafratą: “ Horandas buvo visų nuostabiausių svajonių įsikūnijimas. Tais laikais jis buvo stambus šuo, 60-61 cm ties ketera, taisyklingo kūno sudėjimo, proporcingas, tvirtas ir stiprus, jo galva - nepriekaištingos formos, nervų sistema - stipri. Puikus buvo ir jo elgesys,kuriame atsispindėjo beribis atsidavimas savo šeimininkui, nuolatinis judrumas ir ryžtas veikti. Jis buvo draugiškas su draugiškais jam žmonėmis, bet ne prisiplakėlis, linksmuolis ir visada įsimylėjęs savo šeimininką . Jis kentėjo nuo nieko neveikimo ir buvo kupinas troškimo dirbti ir kuomet mes su juo pradėdavome kokią nors veiklą, jis iš karto tapdavo klusniu šunimi.”

1909m. čempionu tapo Hetelis f. Ukermarkas (Hettel Uckermark). Nuo šio šuns prasideda nauja šunų veisimo era, kurios bruožas - juodas su įvairių atspalvių rudomis ar gelsvomis laukymėmis kailis. Besidomintys vokiečių aviganiais pastebėjo, kad nors ir įrašytos i standartą,bet beveik sunykusios, kažkada buvusios labai populiarimis vokiečių aviganių spalvos -juoda arba pilka su

tamsiu šydu. Vokietijoje pilkus su tamsiu šydu šunis aktyviausiai stengėsi išlaikyti žymus vokiečių aviganių veislynas “f. Arlett”, kuris kiekvienais metais pasaulinėje vokiečių aviganių parodoje, Vokietijoje, veislynų konkurse pristato puikią pilkų su tamsiu šydu šunų grupę.

Apie 1925 m. dėl artimo inbrydingo (kryžminami artimus giminystės ryšius turintys gyvūnai) ir dėka “liaudiškų” simpatijų kuo stambesniems ir didesniems šunims, veislės atstovai tapo didei, kvadrato formos korpuso ir nerangūs. Netekę taisyklingų savo kūno proporcijų šunys prarado judrumą, vikrumą, o tuo pačiu darbingumą bei ištvermę. Štefanicas bei jo bendražygiai laiku pastebėjo šiuos neigiamus veislės pokyčius, todėl jau 1922m. Vokietijoje vokiečių kinologai rengė vokiečių aviganių veislės apžiūras, kuriose buvo apžiūrimi ir griežtai atrenkami kandidatai, tinkami veisimui. Šunys būdavo nuosekliai aprašomi bei pateikiamos rekomendacijos veisimui (šios apžiūros buvo pradžia šiandieninio “kiorungo” Vokietijoje, o taip pat Lietuvos vokiečių aviganių savininkų klubo veislinės apžiūros). Jei Vokietijos vokiečių aviganių veisėjus palygintyme su Anglijos ir Amerikos, tai pastebėtume, kad Vokietijos vokiečių aviganių veisėjai ypatingai disciplinuotai laikėsi šiose apžiūrose pateiktų rekomendacijų ir draudimų, todėl veislės , kuri jau buvo paplitusi visame pasaulyje, atgimimas vėl prasidėjo jos tėvynėje - Vokietijoje. Ir šis atgimimas susijęs su patinu, kuriam čempiono titulą fon Štefanicas suteikė 1925m. ir kurio tipas ryškiai skyrėsi nuo ankstesnių čempionų. Jo vardas buvo Klodo f. Boksberg (Klodo v. Boxberg).

Klodo v. Boxberg

Šio, vidutinio ūgio, neįspūdingo, juodas su gelsvu įrudžiu šuns, buvo gražios kūno proporcijos, iškili nugaros linija, tobuli judesiai ir bebaimis charakteris. Jis savyje įkūnijo geriausias veislės savybes , bet nebuvo panašus į ankstesnius čempionus ir pasak Štefanico: “jo nepakartojamas “spaudas” liko ant visų jo palikuonių”.

Pirmą kartą vokiečių aviganių paroda Vokietijoje buvo surengta veislės įkūrimo metais 1899. Nuo to karto kasmet Vokietijoje vykdavo didžiausia pasaulyje šios veislės šunų paroda. Jos nugalėtojams - kalei ir patinui, suteikiamas metų nugalėtojo titulas. Šis renginys labai svarbus viso pasaulio vokiečių aviganių veislės mylėtojams bei specialistams,nes jame atsiskleidžia ir formuojamas vokiečių aviganio idealas, nustatomos tolimesnės veislės vystymo kryptys ir tendencijos.

Pirmosiose parodose teisėjavo pats Maksas fon Štefanicas,kuris turėdamas nepaprastą talentą, dirbdamas parodose sugebėdavo nukreipti teisėjavimą reikiama vaga ir orientuoti jį veislinio darbo kryptimi. Jis žinojo, kad parodos nugalėtojas orientuoja visus veisėjus ir nurodo veisimo kryptis, kadangi, kiekvienas patinas nugalėtojas, per metus gali susilaukti didžiulio pulko palikuonių. Taip Štefanicas galėjo vadovauti veislės vystymui, ją tobulinti bei išvengti galimų klaidų. Greitai Štefanicas parodose pradėjo tikrinti šunų kilmės dokumentus tam, kad išsiaiškintų, kokios teigiamos ir neigiamos savybės yra paveldimos ir kaip jos plinta vėlės kartose. Štefanicas manė,kad teisėjas parodoje turi gerai žinoti veislės principus. Didelį dėmesį visada kreipdavo į temperamentą ir šuns elgesį. Štefanicas niekados nesidomėjo tik šuns išvaizda ir grožiu. Jis manė, kad vokiečių aviganis turi turėti sveiką, teisingų proporcijų kūną, skirtą produktyviam darbui. Elgesio ir darbingumo patikrinimui Štefanicas įvedė paklusnumo testą. Vėliau veislės pagerinimui buvo organizuojamos dresavimo varžybos ir SV įsteigė daugybę prizų už įvairios rūšies tarnybinių užduočių įvykdymą.

Paskutinį kartą vokiečių aviganių pasaulinėje parodoje čempiono titulas buvo suteiktas 1937m., o nuo 1938 m. geriausi šunys, kurie pretenduodavo į čempiono titulą, gaudavo įvertinimą “puikiai - rinktinė klasė” (VA- Vorzüglich-Auslese).

Prasidėjus antram pasauliniam karui SV organizuotos metų parodos vyko tik 1941 ir 1942 m. Karas sunaikino didžiąją dalį Vokietijos veislynų ir padarė didelę žalą vokiečių aviganių veislei. Dauguma geriausių veislės atstovų žuvo ar dingo be žinios. Po karo, 1946m. SV parodos vėl buvo atnaujintos. Tuo metu didžiausią įtaką tolimesniam veislės vystymui turėjo patinas vardu Leksas Presenblutas (Lex Preubenblut, VA 1946m.) ir jo vaikai Rozel , Reina (VA 1946) ir Rolfas (VA 1950, 1951), ypatingai Rolfas (Rolf Osnabrüker Land).